Vienas Žmogus, pamatęs mano mėnulio nuotrauką, paklausė, kokia jos reikšmė. Niekada anksčiau nesusimąstydavau, kad mano fotografijos turi kažką reikšti. Bet jos reiškia.

Ypač tas didelis, pilnas mėnulis. Žmogus, klausęs apie reikšmę, pateikė du variantus. Pirmasis - Mėnulis, kaip svajotojų rojus. Nesutinku. Jis per daug nepasiekiamas, beveik nematerialus. (Kalbu ne apie tą mėnulį, kuris jau paženklintas žmogaus pėda. O apie tą, kurį stebime naktį, kuris paslaptingas ir užburiantis). Antruoju teigė, kad mėnulis gali būti romantiškas vaizdas. Nesutikau. Nematau mėnulyje romantikos. Na gal kažkiek, bet ne tiesiogiai. Man mėnulis - paslaptis. Tokia paslaptis, kuri neturi būti atskleista. Tokia paslaptis, prie kurios priartėjus netampa aiškiau. Atvirkščiai, kuo ji arčiau, tuo didesnė atrodo. Užvaldo mintis, prikausto dėmesį, tačiau nesukelia nenumaldomo noro ją atskleisti.

Tokias paslaptis aš ir mėgstu. Amžinas, šventas.

Žinau, ko žmonėms trūksta šlapiomis, ūkanotomis besibaigiančios žiemos naktimis. Jiems trūksta žvaigždžių ir mėnulio. Svarbiausia mėnulio. Nes jis žada giedrą rytojų. Nes jis paslaptingas, viliojantis, kerintis… Ypač per pilnatį. Didelis ir spindintis, su tamsiais šešėliais ir dėmėmis jis užburia, prikausto žvilgsnį.

Neliūdėkit, paskolinsiu jums savo mėnulį.

Šiandien, pirmąją pavasario dieną, fotografijų tema - laikas. Jūsų dėmesiui penki laikrodžiai iš mano mažytės kolekcijos:

Jie vasaras pamiršo,
kai vienas kitą mylėjo.
Jie žodžių nenugirsta,
todėl kaskart šaltėja.

Jūs vidurnaktį eikit
ir pažadinkit miegantį paukštį.
Jūs tada jo prašykit
surasti saulę spalvotą.

Mes juk galim tikėti
paukščiu, nakties paskolintu.
Mes privalom bandyti
atgaivinti šąlančias sielas.

Jis kol kas nesupranta,
kodėl diena iš stiklo.
Jis nenori tikėti,
kad ledinė širdis spalvų nežino.

Tu tikrai man padėsi
spalvas pasauliui parodyt.
Tu ir pats pamatysi,
kaip gera žmones spalvoti.

Aš pasaką sukursiu
apie širdis tirpdantį lietų.
Aš saulę užbursiu,
kad dieną naktį šviestų.

Blogis tarsi ledas. Nuo šilumos jis ištirpsta. Tačiau neišnyksta. Susigeria į žemę ir ten tūno. Kaupiasi. Arba išgaruoja. Sudaro debesis, kurie temdo laimę. Tada išlyja. Skandina žmogų. Kol vėl sušąla ir slegia, stingdo…

***

Dienų dienas aukštyn! platyn!
gilyn! tolyn! kaskart…
Juodos nakties šaltoj tyloj
paspausk ,,Restart”.

***

Po nublukusia saule, aplink visą pasaulį
vyniojas elektros laidai.
Paslėpęs veidą, nepaklausęs ar noriu,
tu vėl mane žudai.

***

Tu pasuk laiką,
kad galėčiau paliesti
pavasario saulę.

Tu pažadink akmenį,
kad galėčiau paklausti,
kiek laiko miegojo.

Tu uždek vandenį,
kad galėčiau tikėti
neįmanoma meile.

Tu ateik šiandien,
kad galėčiau prašyti
pasilikt amžinai.

Saulė jau daug aukščiau. Kvepia pavasariu…

Šiandien praleidau kelias valandas… laukuose (nesumąstau, kaip daugiau tą vietą pavadinti). Tėvai pasiėmė slides, o aš - savo geriausią draugą fotoaparatą. Žiūrim kas gavosi:

Šiandien susitikau su jūra. Štai ką parsivežiau:

Ar kada stebėjot naktinį dangų? Man šiandien teko (ne pirmą kartą, žinoma). Atkreipiau dėmesį į vieną įdomų reiškinį. Tai miesto pašvaistė. Gražiausia, kai pačias miesto šviesas kažkas užstoja, matai tik nežemišką švytėjimą virš kalvos ar miško. Kartais jis sidabriškai pilkas, lyg mėnulio atspindima šviesa. Kitur oranžinis, tarsi miestas skleistų šilumą. Tai, aišku, nenatūralu, tačiau juk grožis nebūtinai visada tik iš gamtos.